Prekių krepšelis

Krepšelis yra tuščias.

Istorija apie TOMS dovanojimo partnerę Janiną

2017-03-17

Mes kasdien esame iš naujo įkvepiami to, kur žmones nuveda TOMS ir kokiu būdu jie kasdienybėje išreiškia savo dėkingumą pasauliui per pagalbą kitam. Šį kartą leiskite jus supažindinti su Janina Zibireva – jauna dizainere, įkvėpiančia ne tik savo kūryba, bet ir pasaulio suvokimu. Dizainerė išsiskiria tuo, jog į savo profesinį kelią ji įtraukia ir socialinę atskirtį patiriančius žmones. Vesdama kūrybines dirbtuves benamiams, socialinę atskirtį išgyvenantiems bei nuo priklausomybių sveikstantiems žmonėms Vilniaus arkivyskupijos organizacijoje “Caritas” mergina skatina dalyvius užsimiršti per kūrybą, o užsiėmimų metu sukurtos aplikacijos vėliau yra panaudojamos Janinos kolekcijose.

Vardas:  Janina Zibireva

Gimtinė: Nalchik, Kabardino-Balkar Republic, Russia

Profesija: dizainerė

Hobiai: savanorystė, bažnyčios choras, kickboxas.

Papasakok, kas Tave labiausiai žavi aplinkoje, kurioje Tu dirbi?

Jei atvirai, labiausiai mane žavi aplinka, kurioje savanoriauju. Ten patiriu bendrystę, kai žmonės vis dar turi žmogiškumo, negalvoja apie pragmatinius išskaičiavimus, o labiausiai yra linkę mylėti ir galvoti, kaip vieni kitiems padėti ir priimti vieni kitus tokie, kokie esą. Tada jaučiu, kad dar yra vilties ir išmokstu vertinti žmogų, nepaisant jo statuso ar jo materialinės padėties.

Kas tave įkvėpė tapti dizainere?

Siūvimas išgelbėjo mūsų šeimą, nes persikrausčius į Lietuvą iš Rusijos, kai buvo finansiškai sunku, reikėjo ieškoti naujų pragyvenimo šaltinių. Mūsų šeimos moterys visa gyvenimą siuvo, kad išgyventų, tad prireikus mama prisiminė iš savo močiutės išmoktą amatą ir ėmėsi siuvimo. Taigi, rankų darbą aš mačiau nuo pat vaikystės ir, galima sakyti, tai persidavė iš kartos į kartą. Esu dėkinga mamai, kuri nežabojo mano kūrybiškumo ir todėl tapti kostiumo dizainere buvo mano viso gyvenimo svajonė.

Kokie yra pagrindiniai būdai, kuriais tu atiduodi savo socialinę grąžą darbo vietoje?

Po studijų baigimo mane ištiko egzistencinė krizė ir aš nenorėjau būti dizainerė kaip visi, turinti prekinį ženklą, kuris yra tik apie kūrybą. Norėjau, kad mano kūryba turėtų išliekamą vertę. Taip aš atsidūriau savanorystėje, kuri dabar ir yra mano kūrybos pagrindas – bendradarbiaudama su socialinę atskirtį patiriančiais žmonėmis aš įprasminu savo darbą.

Ar turi konkrečių pavyzdžių, kuriais norėtum pasidalinti?

Šiuo metu savanoriauju Vilniaus arkivyskupijos organizacijoje “Caritas” su benamiais bei socialinę atskirtį patiriančiais žmonėmis, kur ir pradėjau visai atsitiktinius savo projektus. Viskas prasidėjo nuo fotosesijų, kai aš tiesiog juos aprengdavau ir fotografuodavau. Vėliau pradėjau galvoti apie tai, kaip galėčiau sujungti savo darbą su savanorystės aspektu ir kas galėtų iš to išeiti. Taip prasidėjo socialinio verslo iniciatyva “Lech Lech Design”, kurioje aš ir apjungiu socialinį verslą su savo kūryba. Dabar aš vedu kūrybines dirbtuves socialinę atskirtį patiriantiems ir nuo priklausomybių sveikstantiems žmonėms, kurių vėliau sukurtas aplikacijas aš ir panaudoju savo sukurtiems drabužiams. Taigi kiekvienas drabužis tampa tarsi drobė, tarsi rėmelis viso to, ką sukuriame su tais žmonėmis kūrybinėse dirbtuvėse. Stengiuosi, kad tų užsiėmimų ar dar kitaip terapijos metu žmonės visi atsipalaiduotų ir patirtų kūrybinį džiaugsmą, o tai padeda jiems užsimiršti ir šiek tiek atsitraukti nuo savo problemų.

Kokie yra pagrindiniai būdai, kuriais tu atiduodi savo socialinę grąžą asmeniniame gyvenime?

Kol kas aš dar neturiu jokio stabilaus pagrindo po kojomis. Dažniausiai žmonės, užsiimantys labdara, jau būna daug pasiekę gyvenime. Mano atveju, aš tarsi vienu metu bandau sukurti kažką ir sau, ir jiems. Aš realiai neturėdama nieko, atiduodu viską, o daugiausia savo laiką. Bet manau, kad tai ir yra mano istorijos esmė – aš nelaukiu, kol būsiu milijonierė ir galėsiu žmonėms padėti po dvidešimties metų, o tai darau dabar. Dažniausiai žmonės laukia kažkokių ypatingų momentų, kai galės kažką daryti, bet iš tikrųjų gražiausias dalykas yra skirti savo laiką, šilumą, neabejingumą mažais dalykais dabar.

Ar gali čia pateikti pavyzdžių?

Turbūt geriausias to pavyzdys yra savanoriškas ligonių lankymas, kuris niekaip nėra susijęs su mano specialybe. Aš gyvenime kartais jaučiuosi vieniša, mažai mylima ar net šiek tiek neįvertinta. Būtent tada, kai taip pasijaučiu, aš stengiuosi elgtis visiškai atvirkščiai – einu atiduoti savo meilę ir šilumą nepažįstamiems žmonėms. Jei kažko gyvenime trūksta, tai vietoje to, jog tikėtumeis gauti, turi elgtis atvirkščiai – duoti. Nes laimė atrandama ne gavime, o davime kitiems.

Koks yra vienas dalykas, dėl kurio norėtum išlikti prisiminta?

Norėčiau būti tas žmogus, kuris niekada nepasidavė. Manau, kad čia vienas esminių dalykų, nes tai yra tai, ką tie žmonės, su kuriais bendrauju savanorystės metu arba ligoninėse, man nuolat primena. Visi mes esame riboti, bet svarbiausia nepasiduoti, kad ir kaip būtų sunku.